m
 

Blogas

Tour de Warsaw 2015

333 kilometrai. 32.5 km/h vidutinis greitis. 9 val. 53 minutės įskaitinio važiavimo, o iš viso 10 val. 28 min. trasoje. Neabejotinai, tai mūsų komandai buvo vienas didžiausių šių metų iššūkių – komandinės lentynės laikui aplink Varšuvą “Tour de Warsaw”.
Užbėgant pasakojimui už akių, galiu pasakyti, kad taikliausiai visa nuotykį apibendrina frazė, ištarta po finišo prie alaus: “pagal tai, kaip šitoms varžyboms visiškai nesiruošėm, pasiruošti pavyko nuostabiai”. Rezultatas – trečia vieta bendroje komandinėje įskaitoje iš 12 komandų, iš 92 sportininkų; antra vieta iš tų, kurios suko ratą pagal laikrodžio rodyklę (judėjimas vyko dviem kryptimis). Nuo lyderių atsilikome apie 40 minučių, tuo tarpu kai paskutiniai vos tilpo į 12 valandų limitą.
 


Screen Shot 2015-08-24 at 22.20.01
Vertinant tai, kad visiems mums tai buvo pirmas varžybinis važiavimas tokiam atstumui, vertinant tai, kad trys komandos nariai iškrito, vienas jų – pora dienų iki renginio, ir jį pakeitė visiškai neplanavę važiuoti žmonės; vertinant tai, kad važiavome be normalios navigacijos visiškai nežinomais keliais – rezultatas fantastiškas. 

Man tai taip pat buvo ilgiausias kada nors nuvažiuotas atstumas ir ilgiausias balne praleistas laikas. Didžiausiu metų iššūkiu visgi laikau „Etape du Tour“, bet patirtys visgi kardinaliai skirtingos.
Visa tai reiškė viena – prieš startą tik labai abstrakčiai įsivaizdavome, kas mūsų laukia, kaip reaguos mūsų organizmai, kokius taktinius sprendimus reikės priimti. 

Jau analizuodamas trasos profilį ir ruošdamas važiavimo špargalkę supratau, kad bus kažkas naujo. Išsitraukiau profilį, pradėjau skaičiuoti kilometrus, dėliotis galimai sunkiausius taškus. Susižymėjau gal trisdešimt vietovių. Galvoju – daug, kaip čia man viskas tilps ant top tube? Pažiūrėjau į profilį dar kartą ir tada supratau, kad beveik visos vietos realiai neturi jokios taktinės reikšmės – nes įkalnės, kurios nors truputį išsiskyrė profilyje vizualiai, realiai reiškė 20 – 30 metrų aukščio skirtumą, arba 1 proc. per 2 – 3 kilometrus. Ok, vietomis buvo 3 proc. įkalnių. Ten jau kildavom iš balnelio ir imdavom kalnų finišą.

Su sąlyga, kad nebuvo ko daugiau žymėti, pažymėjau maitinimo taškus, kurių trasoje buvo trys, ir kelias vietas, kurioje prasidėdavo ilgesni nežymūs trasos profilio žemėjimai – ten esant palankioms sąlygoms būtų buvę galima įsibėgėti. Tai vėliau daugiau mažiau ir pavyko. Trasos išdalinimas į mažesnius etapus ypatingai naudingas psichologiškai – koncentruojiesi į tarpinį tikslą, kuris arčiau ir kurį pasiekęs, sieksi kito tikslo, taip užimdamas galvą naudingesne veikla, nei nervinimusi „kaip dar toli iki finišo“.

Trasos profilio vienodumas bei komandinio važiavimo formatas taip pat turi įtakos ir šiam pasakojimui. Apylinkės nebuvo kažkuo išskirtinės. Apie aukščiausias viršukalnes – kaip antai Gora Kalwaria – jau papasakojau. Dar važiavome pro pušynus, kaip Juodkrantėje. Dar važiavome pro gražius miškus, kur medžių vainikai virš kelio formavo tunelius. Dar važiavome pro laukus ir pievas. Ir porą kartų per Vyslą. Ir pro daugybę miestelių. Ir daug daug žiedų, iki kurių likus porai kilų Jaunius šaukdavo „bus posūkis“, o likus pusei kilo vėl šaukdavo „posūkis į kairę, taip Pauliau?“. „Taip“, – sakydavo Paulius. „Čia sukam“, – likus porai šimtų metrų šaukdavo Jaunius. Bet dažniausiai nusukdavom per vėlai. Per anksti nepavyko nė karto. 

Kaip jau supratote, pamiršome įsikrauti normalius žemėlapius. Dėl to išvažiuodami į trasą 6 ryto Varšuvoje gerokai pagrybavome – kažkur nenusukome, kažkur nusukome per toli, kažkur nusukome ne ten, kažkur įvažiavome, kur nėra kelio, kažkur norėjome važiuoti, kur nepravažiuotų techninis automobilis. Prisiminti, kad iš paskos važiuoja techninis automobilis – tai irgi geras iššūkis, kai varžaisi laikui. Porą kartų, jau vėliau, dienai įpusėjus ir suintensyvėjus eismui, palikom techničkę ant sankryžų. Bet neatkabinom. Prisivijo, velnias. Važiavom toliau. 

Pirmi 150 km man pralėkė nepastebimai. Iš dalies dėl to, kad nuolatos žiūrėjau į Garminą, ar vėl negrybaujam. Iš dalies dėl to, kad kaip komandos kapitonas, nuolatos stebėjau komandos draugų nuotaikas ir galvojau, ką pagirti, su kuo pakalbėti. Su kai kuo – pajuokauti. Su kai kuo – griežčiau.
Psichologinis pasiruošimas tiek atstumui apskritai, tiek komandiniam darbui pasirodė esantis vienu svarbiausių aspektų, kuriuos reikia įvertinti važiuojant tokį atstumą komandoje. Mums, kaip komandai, tai buvo tikriausiai taip pat vienas iš pirmųjų tikrų komandinių važiavimų – tokių, kur reikia nepriiminėti individualių sprendimų, pamiršti savo ego, galvoti apie komandinį rezultatą ir optimaliausią išeitį. 
11923559_10153514846671328_5231899288107555875_n

Ruošdamiesi varžyboms, surengėme vos du tris bendrus važiavimus, kuriuose visi galutiniu komandos sąstatu taip ir nesusirinkome. Naudingiausias sprendimas, kurį priėmėme – tai sprendimas važiuoti poromis ir keistis iškart dviese. Nauda iš to trejopa – pirma, priekyje važiuojanti pora motyvuoja ir palaiko vienas kitą, leidžia laikyti tempą; už jų važiuojantiems suformuojamas didesnis oro maišas; išvengiama malimosi po kelią. Deja, repeticijų buvo per mažai, ir keitimosi metu pasitaikydavo greičio kritimų, po to rovimų į priekį. 

Taip pat jau pirmuose 50 km pasitaikė individualizmų – kažkas norėjo dirbti stipriau, kai kas norėjo nepersitempti pačioje pradžioje ir važiavo ramiau. Žiūrint atgal, visiškai akivaizdu, kad ir pirmi, ir antri galvojo apie naudą komandai. Bet kadangi apie tokio tipo sprendimus nediskutavome prieš varžybas, išėjo, kad važiavimo metu vieni į kitus pradėjo žiūrėti truputį kreivai, vieni kitus bausti – vieni paspaudžia, o kiti tada atsilieka. Ir grupė skyla. Palaukiu, pakalbam. Atrodo, susikalbam – važiuojam toliau draugiškai.

Pamenu, pamatęs, kad jau 70 km, net nustebau – jau? Juk čia jau beveik ketvirtadalis, o Lietuvoje – normali treniruotė. Kiek netikėtai po 100 su trupučiu kilometrų nusiėmė Adamas, jauniausias iš mūsų. Bet visi kiti laikėsi puikiai. Kai pravažiavome 150 km, supratau, kad suvažiuosime, ir tikriausiai labai gerai – vidutinis greitis vis kilo, 32 km/h ir vis daugiau, lygesnėje atkarpose sukdavome virš 40, netgi aš palaikydavau pasiūlymus važiuoti vos ramiau. Visgi dar liko daug. Prieš gonkę tie, kurie turi daugiau patirties, pasakojo, kad po 150 ir 200 km prasidės psichologinės problemos – bus sunku tęsti, ypač jei sustosime ilsėtis. 186 km įsibėgėję pralėkėme antrą maitinimo punktą – ten turėjo duoti picų. Paskambino lenkai, paklausė „co się stalo“. Nepastebėjom. Bet stoti reikėjo, tai susėdome keliuke pamiškėj ant plytelių. Nuotrauka iš to sustojimo bus viena mėgiamiausių man amžinai. Tikrai nuoširdžiai šilta nuotrauka – komandos, kuri nuoširdžiai dirba vieni dėl kitų, ir tarp kurios narių nėra nė krislelio nesutarimo. Visi kaip vienas, visi drauge.
Po poros dešimčių kilometrų pasilikęs palaukti eilinį kartą nupurtytos techničkės Romas grįžta jau užkėlęs dviratį ant jos stogo. Liekam šešiese. Likę toliau laukiam psichologinio palūžimo. Bet vienintelis efektas – kažkokio juoko protrūkis po 220 km. Liko taip mažai. Juokiamės, sukam toliau. Aerodinamiškiausia pozicija – tai duck-face. Žinojote? 

Bet jėgos senka, ir po 250 km gavę priešpriešinio vėjo jau kenčiame. Tie 50 kilometrų pabaigoje parodė, kad 300 km visgi yra iššūkis. Kai kurie iš mūsų lieka beveik be jėgų, vis dažniau prašo leisti dar pasėdėti ant rato. Dirbam trise – keturiese. Kad kitiems tektų mažiau krūvio, kelis keitimus iš eilės lieku priekyje – apima sportinis pyktis, jaučiuosi dar turintis daug jėgų. Prašau, arba reikalauju – tikriausiai atrodė labiau kaip reikalavimas – sėdėti man ant rato, arba pasitraukti vardan komandos rezultato. Vytautas aukojasi, dirba su manim priekyje. Povilas vos laikosi gale, bet laikosi. Ir Jaunius. Ir Paulius. Sukame, sako, bet jau išpaskutiniųjų. Šaunuoliai. Vaidas dar dirba. Šaunuolis. Adamas nori padėti grupei, vėl sėda ant dviračio. Bet negalime rizikuoti būti diskvalifikuoti, ir galų gale tai nebūtų sportiška. Todėl leidžiam jam važiuoti paskui techničkę. Suprantama. Sunku sėdėti mašinoje, kai draugai dirba. Likus 20 km gauname lietaus. Mano jėgos baigiasi, siaubingai pritrina sėdynė ir pradeda skaudėti pėdą. Jau paskutinioji šalia – kaip ir paskutinis kilometras. Duok vandens, Romai; laikykis, Povilai; kaip jaučiatės Pauliau, Jauniau, Vaidai; paspaudžiam, Vytai. Ir finišuojam. Minutė į minutę su mus besivijusia grupe. Išplėšdami trečią vietą.

Nuostabus renginys. Nuostabios emocijos. „Būtinai kartosim“, – jau sako Povilas, vos grįžęs į Lietuvą. Klubo “Cyclowawa” organizuotos varžybos rengiamos tokiu formatu vos antrus metus, bet jau turi lojalius gerbėjus. Neabejoju, kad po poros metų tai jau bus vienas iš didesnių Granfondo cenrinėje Europoje.

O mes visada liksime pirmąja komanda iš užsienio, kuri dalyvavo šiame renginyje.
Dar kartą – šaunuoliai, tikra komanda: Gls PovilasVytautas BurokasJaunius D-sPaulius SanajevasRomas CeVaidas WaiduoklisAdam Daškevič!
I krotko, no z calego serdca – dziękujemy, Wy niesamowici, a Wasza impreza bez dyskusji pretenduje na pierwsze powazne granfondo Europy srodkowej, Michał Bodek, Rafal Aniol i pozostala druzyna!
.
Vilius Mackonis.
.