m
 

Blogas

Mano pirmasis bėgimo maratonas

Bandysiu trumpai papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip vyko ir kaip baigėsi.

Pernai metais Danske maratone dalyvavo trys pažystami. Du Lenkijos piliečiai ir vienas vokietis. Po maratono vakare susitikom pavakarieniauti. Vakarienės metu, žinoma dalinosi savo įspūdžiais. Taigi, besiklausant jų įspūdžių, manyje užvirė azartas. Jei jie gali, tai kodėl gi aš negaliu? Bet pagalvojus, kad man netinka data, kadangi prieš maratoną, dar bus nepasibaigęs dviračių sezonas ir nebus laiko pasiruošti, aš nusiraminau ir toliau bendravome. Ir tada, Marcin pasiūlė man atvažiuoti balandžio mėnesį į Varšuvą, Orlen maratoną. Jis man sako, kad būna bilietų po 3 eurus. Hmmm, pagalvojau, kad visai nieko mintis. Manyje vėl viskas užvirė. Kelias dienas pagalvojau ir nusprendžiau pabandyti šią avantiūrą.


Taigi, pabaigiau dviračių sezoną ir masčiau, nuo ko čia pradėti pasiruošimą maratonui.
Asmeniškai nepažinojau, bet iš dviračių pasaulio, žinojau, kad yra toks žmogus, kaip Alexander. Todėl, nusprendžiau paprašyti jo pagalbos. Susisiekiau su juo ir jis sutiko su manim susitikti. Susitikimo metu išsakiau, ko aš noriu, kokie mano tikslai ir pan. Taigi, jis sutiko man padėti pasiruošti maratonui. Taip ir pradėjo veikti visas mechanizmas.
Kartu su Alexander, savo pirmajam maratonui po truputi pradėjau ruoštis jau nuo rugsėjo pabaigos. Pasiruošimas pradžioje pasirodė per lengvas ir galvojau, kada gi prasidės stipresnės treniruotės. Bet viskam yra savas laikas. Pasiruošimas buvo be galo įdomus. Entuziazmas manyje buvo begalinis. Tekdavo bėgti ir anksti ryte, ir prie -10 temperatūros. Kartais nebūdavo noro bėgti ryte, ar šaltyje, bet žinojau, kad mane stebi treneris (kiekvieną dieną teikdavau ataskaitas), todėl negalėjau simuliuoti ir prisiversdavau išbėgti. Jis buvo pagrindinis mano motyvatorius.
Treniruotės be traumų ar ligų dažniausiai neapseina. Pasiruošimo periodu turėjau traumų, buvau keletą kartų sunegalavęs. Prieš pat maratoną, turėjau traumą su dešinės kojos keliu. Visą balandžio mėnesį labai mažai bėgau, labai nerimavau kas čia bus. Bet pasakiau sau, kad ir kas bebūtų, bet aš vis tiek sustartuosiu.
Atėjo ta diena, kai reikėjo išvažiuoti į Varšuvą. Tik įlipus į autobusą, vienas vyriškis apsirengęs bliuzoną su Lietuvos atributika paklausė manęs, ar aš važiuoju į Varšuvą bėgti? Aš paklausiau iš kur jis žino. O jis man sako, kad matosi. Klausė kiek bėgsiu, 10 km ar pilną maratoną. Aš jam atsakiau, kad važiuoju 500 km tikrai ne dėl 10 km. Jis man sakė, kad ir 10 km ten labai smagu bėgti (ir vėliau supratau kodėl jis taip pasakė). Taigi, naktis autobuse, nieko įpūdingo, neskaitant, kad pasieniečiai autobusą užlaikė vieną valandą dėl dviejų Ukrainos piliečių, kol galų gale juos išlaipino ir paleido autobusą.
Šeštadienį, maratono išvakarėse, aplankėme Varšuvos senamiestį, Koperniko muziejų.
Atėjo ta lemtinga diena, balandžio 26-oji. Kėlėmės 6 val ryte. Nuvažiavome į starto miestelį. Miestelis labai įspūdingas ir didelis. Bendroj sumoj dalyviu apie 22 000. Ką gi, padarėm apšilimą ir stojom į savo gardus. Starte kiek nerimavau, bet bandžiau save visokiom mintim raminti. Štai ir startas. Pilnoje distancijoje buvo virš 8000 žmonių, todėl pati pradžia buvo lėta, kol visa masė pajudėjo. Aš ant rankos buvau užsirašęs savo bėgimo grafiką, tai bijojau, kad per šitą masę, labai atsiliksiu nuo savo grafiko, o vėliau jį labai sunku bus pasivyti. Pribėgau pirmo kilometro atžymą, susitikrinau ir žiūriu, kad atsilieku. Truputi paspartinau greitį. 5-am kilometre, žiūriu, kad jau viršyju savo grafiką. Kadangi greitis atrodė labai patogus, jo ir nemažinau. Taigi 10 kilometre pagal mano grafiką turėjau būti 0:55:00, pasižiūriu į laikrodį rodo 00:52:50. Priekyje jau matau taip vadinamus „pace maker“ su vėliava 03:45:00. Galvoju labai super, jų nelenksiu ir bėgsiu paskui (kaip ir treneris sakė). Taip ir bėgau paskui juos. Nuo 21 kilometro iki 26 kilometro buvo pati nuobodžiausa trasos dalis. Ji driekėsi už miesto. Iki 29 km jaučiaus gan gerai, tačiau pribėgus 30 km atžymą pirmą kartą sutraukė raumenį. Teko sustoti ir daryti tempimo pratimą, kad atleistų. Taip pabėgo mano grupė su taip vadinamu „pace maker“. Taigi nuo 30-to kilometro prasidėjo bėdos ir tęsėsi iki pat finišo. Buvau priverstas 5 kartus sustoti dėl raumenų traukimo ir tempti juos. Vėliau pradėjo skaudėti kelį (atsinaujino trauma). Jei tik sustodavau, pradėti bėgti buvo be galo sunku. Bet sustoti mane priversdavo raumenų traukimas. Gerdavau visą laiką kai tik pribėgdavau gėrimo punktą (tiesa, pradžioj vieną netyčia praleidau). Pats skaudžiausias momentas buvo, kai likus maždaug apie 700 metrų sutraukė abiejų kojų šlaunies dvigalvius raumenis. Negalėjau paeiti. Šiaip ne taip prislinkau prie gatvės atitvaro įsikibau į jį ir bandžiau lenkdamasis pratempti raumenis, kai tik atrodė, kad atleidžia, išsitiesdavau ir vėl abi kojas sutraukdavo. Taip prasikankinau apie minutę ar daugiau. Kai jau galėjau pajudėti, pasižiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad man reikia labai smarkiai pasistengti, kad suspėčiau į 4 val. Sukandės dantis pradėjau bėgti. Bėgau, o mintyse vis galvojau, kad tik nesutrauktu raumenų, vis užmesdavau akį į laikrodį, sekundės tirpo, o finišo arka vis dar tolokai, kojų raumenų netraukė, bet pradėjo dilkčioti rankos dilbis, bet dėl to nepergyvenau, dar truputi paspartinau žingsnį ir finišą kirtau 03:59:42. Kirtus finišo liniją, buvau žiauriai laimingas. Pamačius kai kurių žmonių agonijas, supratau, kad ir jiems buvo nelengva.
Įvertinus visą pasiruošimo laikotarpį ir ypač paskutines kelias savaites, rezultatu esu labai patenkintas. Nuotykis pavyko.
Noriu padėkoti Marcin Gajewski ir Iza Gajewska už įkalbėjimą sudalyvauti šioje avantiūroje, taip pat už šiltą priėmimą, informacijos suteikimą, didelis ačiū Alexander Kochetkov kad nepagailėjo savo brangaus laiko ir tikėjo manimi, be jo pagalbos viso šito tikrai nebūčiau pasiekęs. Taip pat dėkui Astute Gerute už palaikymą ir supratimą, Colibri cycling team už palaikymą ir kad neišmetė iš komandos :D Ačiū visiems, kurie laikino ir palaikė mane. Linkiu ir jums išbandyti kažką naujo.

Justinas Gurklys