m
 

Blogas

Grand Fondo Roma

Startas Romos širdyje, Koliziejaus fone, 7 valandą ryto, saulei dar nepatekėjus, 5000 dviratininkų minioje – gražiausias šių metų startas.

Norėtųsi parašyti, kad su komandos draugu Liutauru padarėme „veni vidi vici“, bet tenka pripažinti, kad labiau išėjo „ave Caesar, morituri te salutant“. Rugpjūčio mėnesį buvo beveik nesitreniruota, o Romoje taip pat elgtąsi „when in Rome, do as the Romans do“ – aperitivi, trys patiekalai, digestivi, lankėme kas dieną po ne vieną antikinę senieną. Artėjančiomis varžybomis labai džiaugėmės kaip švente, taigi sportinės formos ypatingai nesaugojome, ir Granfondo Campagnolo Roma 119 kilometrų maršrutas su 1700 metrų suminiu pakilimu tapo truputį kankyne.

 


Bendrai paėmus, trasa nėra ypatingai sunki. Pirmi penki kilometrai – paradas Romos gatvėmis, iš Koliziejaus per Fori Imperiali iki Emanuelle Vittorio II mauzoliejaus, tolyn po gatveles, kuriose teko pasivažinėti šaligatviais, nes gatvelės tūkstančiams dviratininkų visgi nesuplanuotos. Grįžtant link Koliziejaus kamščiai prasisklaidė ir su Liutauru pradėjome dairytis kompanijos greičio pedalo nuspaudimui. Aptarta taktika buvo tokia – kadangi nesame climber‘iai, tai kalsim iki kalnų, kalnuose laikysimės nesižudydami, o tada vėl kalsime pabaigoje, kur bus net 40 km nuosekliai žemyn einanti atkarpa.
Panašiai ir pavyko. Tose atkarpose, kur kalėm, buvome tarp 300 – 500 geriausių. Kalnuose vienoje vietoje smuktelėjome iš 1000. Bet kadangi lygumų buvo 80 proc. trasos, tai leido finišuoti vos už 500 ribos, o kategorijoje likti truputį už 100 ribos. Iš 5000 tai neblogai, nors startavome iš galo – mano numeris buvo 4081.
Taigi išvažiavę už miesto kalėme. Iš pradžių dviese, po to pasigavome gerai traukiantį čiuvą, sėdome ant rato taupydami jėgas. O traukė jis gerai, beveik visą laiką važiavau ant 170 pulso ribos, vietomis buvo rūgštu. Keliolika kilometrų važiavome daugiausia trise – keturiese, tik keliose grupėse pavyko pailsėti labiau. Todėl pirmi 30 kilų visai neprailgo, apylinkės nebuvo įspūdingos. Tik privažiavę Albano ežerą truputį numetėme tempą ir apsidairėme. Kelias pradėjo kilti vis stačiau, atsirado vietų su 4 – 6 proc. statumu. Derinome pavaras, tikrinome pulsą ir pratinomės prie kilimo. Man sunku pasidarė beveik iškart. Kojos buvo nuvaikščiotos turistaujant, ir kelių sąnariai lankstėsi nelabai džiugiai. Pasitikrinau pavaras – praktiškai gerai važiuojasi tik ant 25 dantų. Virš 6 proc. jau norisi 28-kės. O priekyje bus vietų su 16 proc. įkalne. Bus sunku.
Po kaire didžiulis Lago Albano. Saulė lyg ir pasirodo, bet didžioji dalis dangaus aptraukta debesimis. 10 laipsnių. Kalnų viršūnės rūke, o gal žemuose debesyse. Kilti šilta, bet baimindamasis galvoju apie nusileidimą – jei rūkas, bus šlapia ir slidu. Po pietų rodo saulę, jei spės prasigiedryti, bus gerai.
Pasidariau trasos planą, bet kažką primaišiau, nes ten, kur dar turėjo būti 8 proc., staiga jungia 10 – 12 ir stove arka, ant kurios parašyta – Murus. Benvenuti. Kalam į Murus. Gerai, kad tik kokie 4 kilometrais, bet sunku nežmoniškai. Mano nuomoto Cannondale‘o padangos beveik slick‘ai, stodamas iš balnelio traukiu su prakosais. Tenka sėsti, kad ratas gautų svorio ir geriau kibtų. Mano keliai kenčia. Liutauras tuo tarpu nuvažiuoja, ir mano kančia dvigubinasi su gėda. Ne tai, kad Liutauras negali nuvažiuoti, jis kietas bičas, bet jis nuvažiuoja su 25 dantim. Na, pas jį karbonas ir kompaktas. Bet vis tiek. Vejuosi. Skauda širdį. Murus baigiasi, toliau ne taip stačiai kylam į Rocco di Papa. Viršuj gausim valgyti. Bus gerai.
Gaunam žalių bananų. Yra blogai. Dar gaunam visa asortimentą visokių sausainių ir bruschetta, ir panini su kumpiu. Sausų. Valgau skubėdamas, nes gi reikia važiuoti, ir pradedu springti. Blemba, galvoju, nesportiškai čia bus, jei teks mane gaivinti paspringusį paniniu. Geriu energetinį, pramušu paninio kamštį gerklėj. Likusią bulką metu lauk ir valgau tik kumpį. Bananus spjaunu vos paragavęs. Jie realiai žali. Nekažką.
Dalis kelio eina apylyge vieta tarp kalnų. Judam greitai, vejamės dalį tų, kurie mus aplenkė kildami. Nuokalnėse, kaip nebūtų nuostabu, daug lenkiančių nėra – labiau mes lenkiame italus. Gal dėl to, kad jie čia irgi ne visi prate prie serpantinų? Gal nenori rizikuoti? Slidu, vienoje vietoje mano galinis ratas slysteli. Laimei, nedaug. Negerai būtų išsizavalinti. Liutauras dingsta priekį už posūkio, aš išlindęs už to posūkio pamatau į prie šlaito atitvaro gulintį dviratininką salotine maike. Velnias?! Nutirpdo nerimas, varau arčiau. Ne Liutauras. Fu… Italai jau aplink stoja padėti draugui. Aš leidžiausi toliau. Blemba Liutauras, prižiūrėk jį kaip mažą vaiką. Liutaurai, karoče, neskubi, važiuoji ramiai davai.
Kažkur dar pakeliui pakylame į Rocca Priora, bet aš net nepasakysiu, kur tiksliai, nes toks apaugęs medžiais kalnas buvo. Kilome kilome tarp medžių – nes kažkokių super serpantinų, nei ką – tiesiog šekit 14 proc., smagaus jums. Vaizdas maždaug – važiuoji keliu, važiuoji, ir jis staiga priekyje užsiriečia į viršų kaip siena. Tada biškį nusileidome žemiau ir gavome Rostrum – vidurkis 12 proc., iki 18 proc. Ir dar ant briuko. Šlapio. Pirmą kartą myniau nestodamas, o visu svoriu užgulęs dviratį, suėmęs vairą prie stemo ir prisitraukinėdamas. Gerulis buvo jausmas. Gal dėl to tas kilas – visa laimė, vienas kilas – ir nebuvo pats sunkiausias. Bet įsimintinas. Viršuje vėl gavome sausainių ir tortuko. Aš ėmiau šokoladinį, o Liutauras tiramisu. Belissimo.
Kalno viršuj jau matome saulę virš Romos. Ir tada vėl nuokalnė, šį kart iki finišo, su keliais trumpais pakilimukais, kaip antras Kačergos kalniukas. Išsukom dviese, su keitimais kas kilą – du, ir ėjom 40 – 45 km/h. Vienoje vietoje pavažiavome su grupe. Jie padirba, mes pailsim. Mes padirbam. Dirbam dirbam, truputį įkalnės. Pažiūriu – dar grupė laikosi. Aš pavedu, pažiūriu – mes dviese su Liutauru. Važiuojam, pasivejam grupę, judančią 30 km/h. Pravažiuojam 40, niekas nespėja sėsti. Pora vyrukų dar mėgino su mumis padirbėti kartu. Bet visus nukratydavome.
Likus 10 km pavejam grupę, pailsim, stojam vesti. Šitie laikosi. Vėl sėdam į galą. Pailsim. Likus 5 kilam pradedam judėti į priekį ir kaip tik užlipam į kalvelę. Kalam. Liutauras veda. Žiūriu, grupė vejasi, už kokių 10 metrų. Keičiu. Laikom tempą. Vėl priekį Liutauras. Taip trys kilus. Grupės nebesimato. Puikus jausmas. Paskutinis kilometras briuku. Nekenčiu kratymo, raumenys atsisako dirbti. Bet štai kažkokia senovinė viena, arka, o už jos finišas. Taip ir lieku nesupratęs, o kur Roma? Gal susitelkus į važiavimą visai nepastebėjau miesto.
Liutauras sako, kad beveik nepavargom. Bet man kojos dvi dienas drebėjo. Ne tai, kad aš neminu, bet pas mane tai aliuminis ir 52 dantys priekyje. O pas jį kompaktas ir karbonas.
Taigi, planas pavyko. Pirmame lygumos atkarpoje pradžioje išsikapstėme į 700-uką, o tada atsilaikėm ir pabaigoje dar atsukome. Į keturias valandas nesutilpom, bet laikas bet kokiu atveju daug geresnis, nes galvojau apie 4 val. 30 min.

Vilius Mackonis