m
 

Blogas

Etape du Tour

Kai penktadienį matysiu pro šalį sukąstais dantimis varančius Froomą, Nibalį, Contadorą ir kitą TDF šaiką, iš dalies žinosiu, ką jie jaučia. Jie jaučia skausmą, didelį didelį neišpasakytą skausmą. Nes suvažiuoti 4500 metrų sukilimo į keturis kalnus, kepinant saulei, yra pragaras. O visa tai kartoti dar ir kitą dieną, kai prieš tai buvo trys savaitės skausmo, yra neįsivaizduojama.
Etape du Tour įveikiau. Garminas parodė 139 km per 7 valandas 18 minučių. Pusantros valandos blogiau, nei planavau, bet realiai kalbant pabaigti tą trasą apskritai buvo didelis iššūkis. Lietaus ir perkūnijos nebuvo, buvo 41 laipsnis karščio kylant į paskutinę viršūnę. Iš 15000 dalyvių nebaigė apie 6000. Ypač daug mačiau grįžtančių nuo antro kalno, Col du Glandon. Bet nuo pradžių.


Dieną prieš tai apvažiavome trasą mašina, pažiūrėjau, koks asfaltas, patikrinau, ar Garminas gerai fiksuoja posūkius. Labai nemėgstu leistis serpantinais, nes nepažįstu kelių ir dar nemoku įsukinėti į posūkius. Vaizdai čia nuostabūs, ypač link Col du Glandon viršūnės – tarpeklis, iš abiejų pusių atviros uolos, kelias truputį vingiuodamas kyla aukštyn, aukštai aukštai matosi palei kelią surikiuotų kemperių eilės. Laukia profų. Viskas nuteikia pakiliai, laukiu ryto.
Keliuosi pusę šešių, greiti pusryčiai, į Saint Jean de Maurienne leidžiuosi su mašina, nes rytas vėsus, nesinori temptis daug aprangos tik tam, kad nesušalt prieš startą. Vos spėju į gardą, įlendu 7:15, ir po 20 minučių jau pradedame judėti link starto. Tokios masės dar nesu matęs. Mūsų vien garde tūkstantis, o dar prajudame pro tris keturias sausakimšas šonines gatves. Išvažiuojame pro starto arką, ir su visu srautu pradedu trasą. Pirmi trys ar keturi kilai lyguma, darau apšilimą iki pirmo pakilimo pradžios, ir pirmą pakilimą pradedu ramiai, žiūrėdamas kadensą ir pulsą. Pirmas kalnas nieko nereiškia, viršūnė vos 1553 metrų. Reikia apšilti ir svarbiausia pataupyti jėgas Glandon. Todėl važiuoju, dairausi, kas važiuoja aplink. Daugiausia prancūzai, nors nemažai ir britų. Matau ir brazilą, australą, pietų afrikiečius, gana daug britų. Priekyje į kalną vingiuoja serpantinas, visas pilnas dviratininkų, nenutrūkstama eilė iki viršaus. Nerealus vaizdas. Su vienu prancūzu susirodome pirštais, kad puikumėlis.
Pakelėje daug žmonių, ploja, allez allez. Mojuoju atgal. Buvau suplanavęs suvalgyti vieną geliuką, bet jaučiuosi gerai, todėl tiesiog geriu daug vandens ir energetinio. Geliukus taupau. Kalno viršūnėje girdymo punktas, pasipildau gertuves ir varau toliau, į nuokalnę. Už kokio kilo metro kamštis, stovime keli šimtai, jei ne tūkstantis. Kažkas nusivertė. Praleidžiam greitąją. Po kurio laiko lėtai pajudam vėliau. Keliui atlaisvėjus leidžiuosi atsargiai. Garminas perspėja apie posūkius, super – žinau, kada galiu pagreitėti, kada stabdyti. Bet vis tiek labai daug mane lenkiančių. Na ir kas, į kalną aš aplenkiau daug daugiau.
Po kalno La Chambre miestelyje turi būti maitinimo punktas, bet užsižiopsojęs jį pralekiu. Atgal nesuku, sutaupyto geliuko sąskaita nusprendžiu sekančiame gelia būti gyvas geliukais. Dabar 60 km daugiau mažiau lygus kelias, su pasivijusiu tuo pačiu prancūzu pakalbam, kad kalnų etape lietuviams sunku, nes pаs mus vien lygumos. Man čia gerai, suku 50 km/h, susidaro grupelė dirbančių vyriukų. Sprinto zoną kertam tikrai rimtu tempu. Kertam upę, trasa sukasi atgal, link antros įkalnės. Apsižiūriu, kad pulsas laikosi virš 160, nebetempiu, sėdu į grupę ilsėtis ir geriu daug daug vandens. Artėja 10 valanda, darosi karšta. Prieš kalną – girdymo punktas. Atsigeriu ir pirmyn. Kalnas iš pradžių 6-7 proc. statumo. Sau nusistačiau, kad jei mažiau nei 7 proc., jungiu 25 dantų žvaigždę, jei stačiau – 28 dantų. Laikau 80 – 90 kadensą. Ir kuo rečiau kylu iš balnelio. Pirmame kalne tai pasiteisina. Pirmas kalnas buvo apie 15 kilometrų įkalnės, 6,3 proc. vidurkis. Col du Glandon pakilimas yra 22 km ilgio, 6,9 proc. vidurkio. Po pirmų septynių kilų pradeda darytis sunku, valgau geliuką. Kyla karštis, pasirodo pirmi grįžtantieji. Man timpteli šlaunies raumenį. Velnias, galvoju, tik ne dabar, tik ne mėšlungis. Bus amen. Laimei, dilgčiojimas paleidžia. Minu toliau. Po dar penkių kilų valgau antrą geliuką. Kalno statumas vis dažniau viršija 9 proc. Kadensas krenta, vis dažniau kylu iš balnelio. Po dešimtie kilometrų kopimo suprantu, kad apsiskaičiavau, kad į šešias valandas netilpsiu, ir garbė bus apskritai baigti trasą, o nesustoti ne girdymo punkte bus didžiausia garbė kokia tik gali būti. Pakelėj vis daugiau sėdinčių, ar stumiančių dviratį. Vienas masažuojas mėšlungio sutrauktas kojas. Kitas vemia. Man temsta akyse, kyla karštis. Kadensas 65. Suku. Retose vietose, kur įkalnė siekia 5 proc., metu mažesnę žvaigždę. Bet pagrinde suku 28, ir vis dažniau tikrinu, o gal netyčia atsirado dar viena didesnė žvaigždė? Ne, neatsirado.
Paskutinį geliuką taupau paskutiniams trims kilometrams, kurių vidurkis 11 proc. Kelias tiesus ir ilgas, ir visas 8 proc.,, matau aukštai ir toli prasidedant serpantiną, ant jo kemperius. Iki serpantino, rodo Garminas, dar penki kilai. O aš jau noriu geliuko. Ir valgyt. Viršūnėj. Karštis kyla, mane lenkiančių nedaug, aš irgi nedaug ką lenkiu, tik einančius ir sustojusius. Važiuojančiųjų būrys gerokai praretėjęs. Jie sustojo, tu irgi gali, juk kas čia tokio, niekas nematys, sako man smegenų dalis išdavikė. Nestosiu. O gal? Ne. Net irprofai kartais čia palūžta, sako smegenys. Nestosiu. Prasideda serpantinas, o kojos medinės medinės. Žmonės iš kemperių duoda vandens, šalto. Imu, geriu, merci. Allez, sako. Mhm. Gerai, kad važiuojančių mažiau. Pradedu minti zigzagais, taip laimiu truputį nuožulnesnę įkalnę. Sukti pedalus lengviau. Po truputį kapstausi viršun. Liko trys kilai. Du. Vienas. Žmonės aplinkui palaiko. Jau matau viršūnę, arką. Ir stalai su maistu. Imu viską iš eilės – riešutų už žandų, tris supjaustynus bananus, saują geliukų, duonos, kolos, dar kolos, kelis batonėlius. Pasitraukiu toliau ir valgau. Valgau. Virš galvos sraigtasparnis. Kaip tikram ture.
Traukiu windstoperį ir pasiruošiu leistis, bet suprantu, kad apsirikau – dar kilometro ar dviejų pakilimas iki Col dela Croix de Fer. Bet tik 4 proc. vidurkis. Juokas. Po to laukia ilgas leidimasis iki Saint Jean d’Arves. Pradedu po truputį išmokti važiuoti nuo kalno, drąsiau į posūkius. Lenkiančių nebe tiek daug, daugiau lenkiu aš. Aišku, ir važiuojančių daug mažiau.
Prieš Col du Mollard įkalnę ištinka psichologinė krizė, nes po Glandon jau buvau užskaitęs darbą kaip nudirbtą, o įkalnę į La Toussuire jau laikiau sekančia ir paskutine finišo įkalne. Mollard geliukų nebuvau paskaičiavęs, o įkalnė ten 10 km ilgio. Ir su keliomis geromis vietomis, nors kalno profilio organizatoriai nebuvo įdėję. Be to, kalno apačioje pirmą kartą sutraukia raumenis, ir taip rimtai. Nestoju, pakylu iš balnelio, ištampau mindamas, vėl sėdu. Traukia. Vėl kylu. Po kilometro praeina. Sunku. Karšta. Žmonės laisto vandeniu – važiuoju lėtai, maudausi. Allez, allez. Merci. Valgau daug geliukų, ir batonėlį, pilna burna. Daug geriu. Kažkaip užkopiu, ir šaunu žemyn, be windstoperio, nes karšta. Įsuku virš 75 km/h. Kelias ilgas, kai po leidimosi vėl reikia pradėti minti, pajuntu, kad pėdos nutirpo.
Prasideda La Toussuire – Les Sybelles įkalnė. Iškart sutraukia raumenis. Išminu. Po kurio laiko sutraukia ir kitą koją, iš vieno raumens pereina į kitą. Anksčiau po kilometro išmindavau, žinodavau, kad praeis. Dabar nebesu tikras. Minu ramiai. Ramiau, Viliau, sakau sau. Ramiau, niekur skubėti nebereikia. Ramiau. Jau sakau tai sau garsiai. Ramiau. Akyse biški temsta, Garminas rodo, kad 41 laipsnis. Varva prakaitas nuo barzdos ant dviračio. Pakeliu šalmą nuo akių, ir iš po šalmo nubėga kaip nuo lietvamzdžio, upelis prakaito. Ramiau. Ieškau kiekvieno šešėlio. Ir matau, kaip visi aplinkui daro tą patį. Kuo aukščiau, tuo daugiau sėdinčių šešėliuose. Pykstu ant jų – jei pasidavėt, tai traukitės, mums labiau reikia šešėlio, mes dar važiuojam. Geriu geriu. Valgau valgau, bet tik geliuką, kad nesupykintų. Žmonės laisto vandeniu. Merci. Žmonės sako allez. Mhm. Žmonės skalambija varpais. Blemba žmonės, susikiškit tuos varpus… Žmonės duoda gerti. Merci.
Matau vietą, nuo kurios lieka 3 kilai. Bet ji dar aukštai. Bet jau matau. Kelias nekoks, šešėlio nėra. Bet jau nedaug. Valgau paskutinį geliuką. Suvalgiau šioje įkalnėje 5. Nežinau, ar dar veikia. Bet vis tiek valgau, nes valgyt reikia. Viskas. Paskutiniai kilometrai. Žmonės ploja, sako, kad liko keli šimtai metrų. Kažkas finišuoja sprintuodami. Aš finišuoju ramiai, rodydamas fotografams Lietuvos vėliavėlę ant rankovės ir proudly representindamas Colibri cycling team. Finišavau 2553 iš 15000.
Aš tai padariau. Ar kartosiu? Ne šiemet.
Bet aš variau „Tour de France“ trasa, ir nesustojau ten, kur net ir profai kartais sustoja.

Vilius Mackonis.